Speigas 4 : "Kablys" | 2013 02 08-09





Ir vėl, tik praslinkus ganėtinai ilgam laiko tarpui, Siggnalas būbteli rašliavos. „Speigas“ vyko daugiau nei prieš savaitę – dalis gal visai jį pamiršo. Tačiau negi muzika, jos poveikis bei to išprovokuotos mintys yra tokios momentinės, trumpalaikės ? Aš taip nemanau. 
Aišku, jeigu aktualu kuo greičiau susilaukti dėmesio, gali manipuliuoti operatyvumo sąvoka, visiškai pamiršdamas kokybę. Juk daug svarbiau sau pačiam pateisinti viską išmanančio kritiko pozą, drėbtelint tekstą apie renginį, kuriame: a) visiškai nesigaudai apie muzikinį kontextą; b) visiškai nesigaudai texto rašyme. Ką aš čia raitau – o gi tai, jog didžioji dalis po „Speigo“ pasirodžiusių „apžvalgų“ yra nevertos nė pusės to žodžio. Jau regiu kaltinimus mano adresu, kad esu organizatorių draugelis, todėl pastaruosius ginu ir šiaip nesugebu suprasti kritikos. Mielieji, kritika ir nusišnekėjimas yra du skirtingi dalykai. Kritikuodamas turėtum išmanyt nagrinėjamą kontekstą; pasvarstyt, ar pats esi teisus vienu bei kitu atveju (bent kažkokio sąlyginio objektyvumo dėlei) ir pagaliau nors kažkiek mokėti elgtis su kalba, gramatika, po velnių! Suprantu, undergroundo terpėje ir kriterijai kitokie, - laisvesni arba išvis sunkiai įžiūrimi, tačiau elementariausia logika būtina ir čia. Kitaip nebus aišku, nei ką nori pasakyti, nei kam išvis rašai – tikriausiai tik norėdamas būti matomas internetinėje erdvėje. Tikrai, kokia nuostabi interneto galia! Atsimenu, mokyklos laikais rašymu/skaitymu domėjosi vos vienas kitas, tačiau dabar, pasireiškus informacinės sklaidos galimybėms, daugelis staiga atsiminė (gal greičiau – nusprendė), jog gali rašyti. Vos keli klavišo paspaudimai skiria nuo tapimo kritiku, vertintoju ir šiaip aukštesne asmenybe, rimtu (arba krūtu) tonu postringaujančiu apie dalykus, su kuriais tesi susipažinęs geriausiu atveju paviršutiniškai.
Galima kontrargumentuoti, jog visa tai tėra mano nuomonė ir bambekliška natūra  – tikra tiesa, neteigiu, jog  mano textai  pavyzdiniai, tačiau aš bent jau sugebu nedaryti tiek daug gramatinių klaidų ir kažkiek gaudytis reikale, apie kurį rašau.
Dabar gi - apie patį kontekstą, t.y. festivalį „Speigas“. Atvirai kalbant, į  pirmąją dieną ėjau su tam tikru nusistatymu, iš anksto nusprendęs, kuriuos projektus bus galima vadinti geriausiai pasirodžiusiais. Nelabai sveikintinas, bet, deja, pasitvirtinęs požiūris. Vyksmo vieta suderėjo smagiai: pakankamai erdvės, norėdamas pabendrauti nesunkiai gali rasti vietą kur tolėliau, neužknisdamas klausančiųjų savo plepalais, etc. Garsas irgi fain, tik šioks toks minusas tame, jog netgi būnant arčiau scenos, skambesys kisdavo pasitraukus vos metrą vienon ar kiton pusėn. Įtarčiau, jog tai dėl ganėtinai keisto sprendimo garso kolonkes pastatyti už stūksančių kolonų. Na, bet tai nebuvo didelė problema – niekas netrukdė susirasti geriau skambančią vietą.
Pradėjo DANIL AKIMOV, svečias iš Karaliaučiaus/Kaliningrado. Dėmesiui dar nenuvargus, esant visomis prasmėmis šviežiam, suėjo, sakykim, pusė velnio. Jei būtų lipęs ant scenos vėliau, vertinimas kryptų labiau į neigiamą pusę. Pasirodymas - emociškai šaltas ir su pretenzija į konceptualumą, jei turėti omeny ir video. Pačių garsų negalima pavadinti visiškai neįdomiais ar nuobodžiais, tačiau tai labiau panėšėjo į žaidimą  savo pasigamintais (ar klystu/nušneku?) aparatais. Rankenėlių suktelėjimo eksperimentai, įvilkti į ploną ambient rūbą. Taip oficialokai. Gerai, kad ne per ilgai
WOUTER JASPERS su VJ STENCIL.  Kartais bandau save keliskart perklausti, gal tam tikrame pasirodyme įžvelgti kažką patinkančio trukdo ne kas kita, kaip išankstinis nusistatymas? Gal reikėtų pažiūrėti į tai kokiu nors kitu kampu? Tačiau dažniausiai (visada?) tai nieko nekeičia ir tenka konstatuoti paprastai – muzika arba veikia, arba ne. Sako, Wouter geras pašnekovas; sako, jo vestas workshopas buvo tikrai šaunus. Na ir puiku, rimtai. Tačiau muzikos šie faktai, deja, negelbėjo. Pritemptai intelektualus konceptas ir beveidis gaudesys, tik katalogizavimo dėlei (pa)vadintinas drone/ambient. Jei teisingai supratau, video projekcijos buvo gaminamos analoginių signalų pagalba. Kaip? Nežinau, tačiau jos - nors ir ne per daug - buvo bent kažkiek įdomesnės už patį garsą. Žodžiu, labai retai kada užtenka kažkokios įmantresnės garso kilmės ar specifinių būdų jam išgauti, kad muzika savaime taptų gera.
SALA. Pastaruoju metu susicukravo vaizdas, jog šis daugiametis Utenos psichostalkerių projektas susitelkęs ties field-recordingais. Pirmoji pasirodymo pusė pernelyg neprieštaravo tokiai nuostatai – vandens garsai maišėsi su  neartikuliuotais droniniais vėjais bei krebžtelėjimais pakaušyje. Jeigu atvirai - man visąlaik būna sunku išlaikyti dėmesį tokiems garsams koncerto metu. Todėl pirmoji dalis praslinko bemaž nepastebimai, kad ir keliskart bandant užsikabinti. O užsikabinti teko suvibravus antrąjai, kuomet garsas peraugo į masyvų drone/doom post-rokiniais atspalviais.
Lėtas ritmas ir aide paskendę gitariniai masyvai. Sakytum, nieko naujo, schema kaip ir girdėta, tačiau svarbiausia, jog tai veikė. Gal protui pirmieji du pasirodymai buvo pernelyg intelektualūs, hehe. Pabaigop švirkštelėjęs dirbtinis sniegas nemenkai prisidėjo prie esamos realybės kismo, priversdamas ištarti: „labai gražu“. Momentas, kada pagaliau pajutau upės tėkmę.
Dabar rašydamas vos nepraleidau SOVIJAUS. Man išties yra daug artimesnis širdžiai ankstesnis šio Mūniaus projekto garsynas, girdėtinas senose kasetėse bei Dark Fire Dancing rinkiniuose. Dabar gi tai nueina į kaži kokį...  (vėl panaudosiu šį žodį) angažuotumą. Arba mūsų audio keliai visiškai nebesudera. Gerai žinau SOVIJAUS autoriaus nepaneigiamą dermę su Gelme, tačiau atrodo, jog visiškai ne(be)suprantu pasirinktos kalbos. Ekspresyvesniuose momentuose krusteldavo kaži koks jausmas, tačiau bendras įspūdis – išplaukęs tarsi plunksniniai debesys. Beje, sukosi labai neprastas video.
GIRNŲ GIESMĖS. Kaip sau ir sakiau – stipriausias vakaro projektas. Master class, palyginus beveik su visais, pasirodžiusiais pirmojoje Speigo dalyje. Muzikos poveikis ateina pirmiau negu spėjama užduoti kokį nors vertinamąjį klausimą. Atsiveria iškart. Ir nebereikia, apgaudinėjant save,  ieškoti „kitokių požiūrio kampų“.  Atsimenu, kažkuriam koncerte irgi stovėjom, klausėm atlikėjo, stumdančio drone garsynus. Tuomet truputį sunerimau -  gal jau visai atbukau? Rodos,  dominuoja  formalistiniai tokios muzikos bruožai, gaudesiai, virpesiai, etc., tačiau viskas slysta paviršiumi, nesukeliant jokio vidinio atgarsio. Houston, we have a problem...  O tada scenon užsilipo GG ir situacija suspindo savo paprastumu – kai kurie groja tiesiog geriau už kitus. Tas pats galioja ir šiuo atveju. Liukas atvėrė šliuzus (hehe), iš už kurių išgarmėjo plati, erdviška saldžiarūgščio drone srovė su besisukančiais gaivalingais verpetais. Griežimas savadarbiu instrumentu pridėjo to ambientiniuose koncertuose trūkstamo sceninio veiksmo (kas šiaip suprantama - nepradėsi gi šokti). Na, ir pats pasirodymas buvo idealus laiko atžvilgiu. Bravūriškiausiu dalyku reikia pavadinti tuo metu rodytas vizualizacijas. Keletą sekundžių sutrikęs mąsčiau, negi Liukui atsivėrė kažkokie man nesuvokiami kanalai, jog rodo tokias lazerines keistenybes. Vėliau paaiškėjo, kad tai tiesiog nesuplanuota saviveikla. Verčia šyptelti, bet, Arma: negi, būdamas organizatoriumi ir regėdamas, kas vyxta, negalėjai prieiti ir pasakyti, jog to nereikia?
JIKKU55.  Mdas... O maniau, bus bent jau visai nieko... Kas čia, komedija, bajeris? Ta „raganos“ kepurė, tas teatrališkas (kaip ir pasirodymas) plakimas..  Suprasčiau, jeigu tai būtų daroma su ironija ar panašiai – deja, čia turėjo būti „rimta“. Nematau prasmės vargintis, bandant svarstyti, ką atlikėjai tuo norėjo pasakyti. Manyčiau, jie ir patys nežino.  Sakytum, kita kultūra, kitoks suvokimas, tačiau taip teigti būtų galima, jeigu neįtartum, kiek yra tikrai galingų muzikantų iš Japonijos. Kvėpuoti arba tęsti balses į mikrofoną, užmetus delay efektą jau yra zajabys ir kažkas išskirtinio? Nemanau. Ir išties nustebau, jog Armai JIKKU55 buvo „kažkas tokio“. Hm ir dar kartą hm. Na, bent jau stebėti buvo įdomiau, negu statiškus pirmuosius atlikėjus, tačiau tai neįtakojo sprendimo traukti namop, pasirodymui nepasibaigus.

Tralivali, štai ir antroji diena. Pasibovyjęs alučiu, pirdolinu Kablin.
POGROM dažnai groja pirmasis. Tariuosi tame įžvelgiąs tikslingumą – drėbtelt masę dirgiklių ir tokiu būdu arba nuteikti likusiam vakarui, arba išmušti iš vėžių, nelaukiant nusiteikimo. Šio projekto atveju mane visad įdomiai nuteikia scenos galia. Ji sugeba pažįstamą žmogų paversti kažkuo kitu. Skamba banalokai, tačiau tas virsmas yra viena priežasčių, kodėl Pogrom įdomu stebėti koncerte. Šįkart transformacijai padeda bjaurios kiaulės kaukė. Su tokia bet kuriam žmogui esant šalimais, būtų nejauku, o čia dar purvinas lo-fi electronics/noise bei paauglėjantį lytiškumą  eksponuojantis video. Sudedamosios dalys žinomos, svarbu kaip tai suveiks. Suveikia neprastai, ypač žemų dažnių grumėjimas. Ai, minėta, jog vokalas buvo per tyliai ar kažką. Tiesa jog vienu momentu technika užstabdė ir  mikrofono signalas buvo dingęs, tačiau visumoje toks minorinis dalykas  negali įtakoti vertinimo. Ten, kur stovėjau, su vokalo kiekiu viskas buvo o.k.
Žo,  ganėtinai ramus, lyginant su kitais, POGROM  pasirodymas. Dar, sakyčiau, galėjo būti  truputį trumpėlesnis, tačiau ir šis neprailgo. Toks savo lygyje.
JAAKKO VANHALA – jau regėtas Speige, tik tuomkart kaip dabar jau nebeveiksnaus apeiginio ambient projektas ZOÄT-AON. Įdomu, kas įtakojo nutraukti psichodelinius šamanistinius klaidžiojimus ir, pasivadinus savo vardu bei pavarde, imtis harsh noise. O šiojo dozė buvo neilga, tačiau konkreti. Ganėtinai smulkiai sukapotų garsų pliūpsnis, trūkčiojantys feedbackai ir skanios energijos žiežirbos. Pernelyg neprikimšta garsų erdvė, vietomis netgi šmėkštelintys tolimi musique concrete šešėliai...  Toks cut-upinis harshnoise. Pats Jaakko pasirodė su smagia ekspresija, kas yra liuks. Ką čia daugiau bepripilstysi... 
OORCHACH – na, nedeklamuosiu savo garsinių receptų,  pasakysiu tiek, jog pasirodymas didžiąja dalimi gavosi toks, koks ir planuotas. Maži nukrypimai, be abejo, buvo – tačiau tai juk ir yra koncerto žavesys, kai situacija kinta esamuoju momentu. Žiūrėdamas video, įsitikinau, jog vokalo/balso kiekis pilnai atitiko užmanymą (buvo kažkokių „pastebėjimų“ ta tema). Anas nebent pabaigop galėjo būti garsėlesnis. Ir čia jau užtex.
MAAAA - zajabys! Štai tokį harsh noise aš vadinu įdomiu. Nenuobodus klausyti ilgesnį laiką, su įtampos pakilimais bei nusileidimais, kintančia dinamika beigi netikėtais posūkiais. Už budelio (ar ko ten tokio?) kaukę taipogi pliusas. Pradėjęs nuo ramių reverbuose paskendusių krebždesių, įjungė feedbackų nėriniais papuoštą geležies mašiną, su kurios kuriamu chaosu šauniai suderėjo šviesų bakchanalijos. Koks bebūtų po išoriniais sluoksniais paslėptas message, man šis garsas suaktyvino gyvybines jėgas – tarsi po pirties apsilietum šalto vandens kibiru. Išmanymas, kaip reikia daryti kokybišką ir stiprų harshą. Asmeniškai – vakaro highlightas.
GRUNT. M.Aspa interviu sakė besitikįs, jog žmonės  jo koncertuosna ateina visų pirma dėl garso experimentų.  Je, Grunt garsynas yra platesnis, negu standartinės power electronics/noise grupės, su ryškiu pokrypių į atmosferiką, kurią stengiamąsi kurti įvairesniais būdais. Pati dinamika neskubri – tai ypač jautėsi po prieš tai nuskambėjusios greitaeigės Maaaa atakos. Kadangi nesu humiliation video mėgėjas, veiksmas ant scenos domino labiau. Cha, manau daugeliui įstrigo mikrofono + garso skleidėjo vaidmenyje esanti spyruoklė ar koks ten velnias. Paprasti sprendimai, duodantys  įdomią išeigą. Problema tame, jog alus pradėjo bukinti suvokimo kampus, todėl ir garso percepcija pasidarė kaži kokia.. aptaki.

Štia, išraičiau žodelyčių. Apibendrinant, reikėtų konstatuoti, jog organizacine prasme 4-asis Speigas visa galva lenkia prieš metus vykusį, su kuo turėtų sutikti daugelis. Bandymai inkorporuoti įvairesnės muzikos stilius į festivalio kontekstą yra išties sveikintini, tačiau tai derėtų daryti ypač atsargiai. Vienu metu kontrastai gali suteikti papildomo žavesio, kitu gi – nusmukdyti bendrą vaizdą keliom dešimtim laipsnių.  Ne man aiškinti apie grupių atrinkimo į dalyvių gretas kriterijus, tačiau  šie galėtų būti, na, nesinorėtų sakyti: „griežtesni“, (juk viskas remiasi į organizatorių skonį, kuris ne visada sutampa su manuoju), tačiau bent jau kažkokie toliaregiškesni. Ta prasme, nei grupės egzotiška kilmė, nei atlikėjo skelbimąsis puslapyje, koks jis įmantrus, negarantuoja kokybiško pasirodymo – greičiau atvirkščiai. Manau, supratot, kur lenkiu :) Jau geriau 3 įdomios grupės per vakarą, negu 6 vidutiniškos. Suprantu, po „festivalio“ sąvoka slepiasi nuoroda į didesnius koncertus. Tačiau didelis dalykas nebūtinai siejasi su kiekiu. O šiaip - pasikartosiu – bemaž ideali organizacija, sutikti žmonės ir įdomi antroji diena verčia atmintyje ties „Speigo 4“ grafa iškeverzoti kreivą pliusą. Olė.