Šis reportažas bando skintis kelią į dienos šviesą po renginio praėjus daugmaž 20-čiai dienų. Viena vertus, turėtų būti gan neįprasta, tačiau iš kitos pusės - kas gi čia tokio? Negi „šiais laikais“ flashbackai privalo žybtelti kuo greičiau, kad tik pirmam apie tai aprašyti,- nors ir šleivai kreivai... Be abejo, tingiai krapštytis pakaušį, kaip kad aš šiuo atveju, irgi neagituoju, hehe. Pamąstęs, nusprendžiau, jog atsiliepimas yra tiesiog būtinas - vien jau kaip savotiška „padėka“, įrodymas koncerto organizatoriams, kad renginys išties kažką paliko buvusiųjų galvose beigi sielose. Juolab ne vienas mažesnis įvykis yr aprašytas, tad kuo šis prastesnis...
>>> Anykščiai pasitinka pilkumoje sustingusia erdve, achromatiniais daugiabučiais - kurių viename apsistojame - ir migdančiai pakibusia nihil atmosfera. Prie to stipriai prisideda pabjuręs oras ir mano nuotaika. Podraug ši apytuštė dvasinė būsena savyje turi kaži ką patrauklaus. Gal tai dėka josios neapibrėžtumo, anoniminio ilgesio... Miestelio centre pastebime besivaikščiojančius du misterius – Stapletoną su McKenzie. Tais laikais, kai persirašydavau į kasetes iš nuomotų/skolintų CD savo pirmuosius keistesnių garsų atradimus, būčiau pavadinęs anekdotine situaciją, kurioje pastarieji ponai išvystami besišlaistantys Anykščiuose, dabar tai - tiesiog paprastas faktas, juk vyks koncertas... Gužame maitinimo įstaigon, kurioje ir praeina iki renginio likęs laikas.
Reikia pažymėti, jog Moontrix veikėjai tikrai pasistengė su švelniu, maloniu apšvietimu kultūrnamio fojė. Kuriantis nuotaiką sprendimas. O pastarąjai prideda keistumo visas tas neįprastas oficialumo kvapelis – rūbinė, „tvarkinga“ aplinka, pagaliau pats kultūrnamis. Sako „koncertas prasidėjo vėluodamas“. Nieko nežinau, man viskas atrodė tvarkoje - prieš kontempliavimą labai reikalinga laiko atkarpa įsijausti, apšilti, pabendrauti, pasidalinti... Salės durys atveriamos, pimpielinam vidun ir taisomės minkštuosna krėsluosna - pūpsoti juose, stebint šio vakaro vyxmą, yra liuks dalykas.
Pradeda SKELDOS. Kol kas geriausias šio projekto live išstojimas. Geras garsas, vyravęs viso renginio metu, be abejo, pridėjo sodrių spalvų bendram įspūdžiui, tačiau, jeigu muzika nekokia, ir kokybiškiausias įgarsinimas niekuo nepadėtų. SKELDOS, sakytum, pernelyg nenukrypsta nuo ordinaraus ambient skambesio, tačiau sugeba pateikti tai savitai. Forma tarsi žinoma, tačiau potėpiai būdingi tik konkrečiam asmeniui. Neapibrėžtas ilgesys, akvareline šerdimi tekantis per muziką - taip apibūdinčiau pasirodymo sukeliamus jausmus. Pats garsas – neskubrūs ambientiniai kraštovaizdžiai, plaukiantys, bet tuo pat metu tvarūs, neišskydę. SKELDOS nebijo toliuose iškylančių melodinių užuomazgų, - subtiliai, su tam tikru atsargumo kiekiu įlieja jas skambesin. Jeigu prieš tai regėtuose keliuose šio projekto live turėdavau kur prikibti, tai šiame nerandu beveik nieko, dėl ko galėčiau vaizduoti kritiką. Na, gal ant balso galėjo būt užmestas koks efektėlis, nes skambėjo čiut sausokai, tačiau kadangi kalbėjimas buvo ramus, tai irgi nedraskė muzikos vilnos. Video - ambientinis bluras ir plūduriuojantys vaizdai. Jei tokius naudotų koks prie laptopo statiškai sėdintis veikėjas, abejočiau, ar anie labai padėtų, ieškant, kur kreipti žvilgsnį, bet kadangi monsieur Vytenis ant scenos atrodo nenuobodžiai (išties, įdomus klausimas - kodėl vienus, koncerto metu sukiojančius rankenėles, stebėti yra nuobodu, o kitus, atliekančius bemaž tą patį - visai neužknisa?), tad galime sakyti, jog viskas okei. Padėtį dar labiau nuspalvina antro atlikėjo, iš armonikos išgaunančio melancholiškas dermes, pasirodymas. Pasakysiu paprastai - gražu, juolab kad pagrindinis veikėjas tam pritaria mažesne armonikėle (eee, kaip šioji vadinais? Bandonija ar kaip?). Šia kiek dramatiška gaida SKELDOS pasirodymas ir įteka pabaigop.
Žrbah. Dreugnū es, trukšišs ebonvlin beh beh salkmertla. Bogugg...
ANDREW LILES. Jei prieš tai skambėjęs live vadintinas vienalyčiu, tai šis pasirodymas, regis, galėtų stovėti priešingoje apibūdinimų barikadų pusėje. Betgi stop, taip nėra. Na, bent jau visiškai taip. Kadangi pavadinti tai, pvz., kratiniu būtų visiškai durna. Sąmonės centre sužimba koliažo pavadinimas ir aš manau, kad šis žibėjimas puikiai nušviečia, ką norėčiau pasakyti. Kreivų matavimų erdvėje išsidriekantys garsiniai koliažai, juos keičiančios ilgesnės atplaišos. Tačiau viskas, net ir judresniais, triukšmingesniais momentais gaubiama neapibrėžtos ambientinės auros - lyg negirdimi klijai keistu būdu lipdytų visą šią ekstravaganciją į visumą. Karts nuo karto šiurkštesniu monolitu įstoja gitara, ir man šie momentai atrodo esą artimiausi ausiai bei skoniui. Štai vienalytė slinktis staiga suaižėja, subyra į padrikus garsus, šunų lojimą, bruzdėjimą... Nepasakytum, kad atlikėjas nesuvaldo viso šio gaivalo. Tik, atvirai kalbant, ne vienoje vietoje pagaudavau save, mintimis nutolstantį nuo to, kas vyksta scenoje. Andrew Lilles pasirodymas atrodo kaip dalis būsimo NWW pasirodymo - kažkuris vienas jo sluoksnių, kadangi garso pateikimo estetika beigi būdas panėši į Žaizdotosios Seselės. Pabaigoje vėlgi monolitiškiau užgriūna gitaros abrazyvas, ir mr. Andrew baigia šou. Hm. Neprastai bet... kiek sausokai ? O gal taip atrodo todėl, kad per vienintelį to vakaro live sėdėjau ne eilės viduryje?
Tžrųen, esagt snabeutee hungatr.
DIMETH TRIP. Festivalio organizatorių grupė, LT scenoje pasireiškianti dar keliais alter ego, skirtumas tarp kurių, mano nuomone, visų pirma yra tematikos, o ne skambesio atžvilgiu. O skambesys šis - tvarkingas, toks, koks turi būti, pagal visas taisykles padarytas industrial ambient. Nedirginančiai slenkantis garsas su šen bei ten atmosferą krutinančiais semplais, krūptelėjančiom ritmikos nuotrupom ir bendratį suteikiančia tamsia atmosfera. Viskas sukabinta gerai, garsinė informacija sulaiko dėmesį praktiškai nuolat, tačiau, kaip sakiau, dauguma žinoma. Akims paganyti video projekcijose ritosi koliažas iš Sergejaus Paradžanovo filmų momentų (kaip galima suprasti, pastarasis DIMETH TRIP setas ir buvo dedikuotas šiam režisieriui). Hm, dabar pagalvojau, kad grupė faktiškai įtakota kinematografinių įspūdžių - štai albumas juk skirtas kitam režisoriui, Konstantinui Lopušanskiui... Įdomu, ar tikrai reikia trijų žmonių tokiam garso kiekui generuoti ? :) „Bet juk muzikos pateikime nėra kažkokio vienintelio tikro kelio“ – sakė man vienas pažįstamas. Taip, tiesa, tačiau dėl kažko juk yra diskutuojama? DIMETH TRIP minkštai slenka samanomis nuklotais garso koridoriais, kol sapnų arkliai iššuoliuoja į padanges. Reziumuojant: tai tarsi butelis gerai žinomo skonio alaus, kurį gerdamas, žinai, kokio tikėtis. Ištuštinęs jį, nenustembi, bet negali sakyti, kad nepatiko :)
Eso, eso, knabaldey! Sapušretaukna esamalijaha sempikl-klaeured.
Taigi, ateina laikas pagrindinei renginio priežasčiai. Įsitaisęs eilės viduryje regiu, kaip scenoje įsikuria mr. Steven Stapleton, ponas Collin Potters ir tas pats Andrew Liles. Trio pradeda liulančiomis ambiento dėmėmis, bemaž iš karto sukuriančiomis atmosferą. Prisipažinsiu, nejučiomis buvau nusprendęs, jog galima tikėtis eklektiško garsų konfeti - ir kiek būgštavau, kaip tai suskambės koncerte. Betgi čia garsai, įvairūs savo kilme bei skambesiu, tiesiog gurmaniškai sąveikauja (nesinori sakyti „dera“, kadangi tai nurodo ir standartinę muzikinę dermę) tarpusavyje. Kiekvieno iš trijų atlikėjų indėlis atrodo būtinas šiam bendram vaizdui. Galbūt dėl to aukščiau aprašytas solinis Andrew Liles pasirodymas man atrodė tarsi kažkokios visumos dalis - tos visumos, kuri skamba va dabar ir kuriai pastarojo pono dalyvavimas yra toks reikalingas. Atmosfera suintensyvėja, tačiau nevirsta kažkuo ypač triukšmingu - tiesiog sutirštėja spalvos ir scenon užlipa The Hafler Trio galva Andrew Mckenzie. Jis pradeda kalbėti mikrofonan. Dėlioti loginius konstruktus, juos defragmentuoti, apversti aukštyn kojom, sumaišyti, tokiu būdu įskeldamas suvokimą, idant pro plyšį plūsteltų gaivus, dar nepatirto oro gūsis. Momentas, kada koncerto kreivė staigiai šauna aukštyn. Įrodymas, kad norint atlikti kažką stipraus, nebūtina ieškoti įmantrių išraiškų - galingos intencijos jėgą galima išvysti bet kokioje formoje. Ne, tai nėra kažkokios aklos liaupsės, užsimerkus prieš „žinomus vardus“ (panašiais atvejais, deja, dažniau kaip tik tenka nusivilti), tai supistas fakto konstatavimas. O ir delayus „ant mikrafo“ puikiai tinka. Mckenzie baigia išstojimą ir su savo charizmatiška lazdute lydimas plojimų pasišalina nuo scenos. Tuo tarpu Žaizdotoji Seselė tęsia darbą. Improvizacija, aparatų atodūsiai, atonalūs stygų garsai ir, nepaisant skirtumų, brandus vientisumas. Sakytai NWW tai tarsi S. Stapletono kūdikis, tačiau aš regiu ne ką kitą, kaip grupę, kurioje kiekvienas žino, ką daro. Fone sukasi video, trumpai apibūdintinas kaip psichodelinis - kūno bangavimas iššaukia sąsajas su užliūliavimu, hipnoze... Lemputės viela vis labiau kaista ir ponas Mckenzie grįžta ant scenos darkart. Idant su piką pasiekiusia garsine beprotybe iššauktų jau bemaž teiginiais skambančius žodžių rinkinius. Grande finale ir seselė baigia kraujuoti. Zajabys, gerbiamieji, ką aš galiu pasakyti. Senokai bemačiau tiek įkvepiančio koncerto. Su NURSE WITH WOUND įrašais tikriausiai sunkiau :) Tačiau pasirodymas pranoko lūkesčius. Aišku, kad plojam, koks dar klausimas.
Ngertt gdraw štattey, ogn. Tk-tk‘ell tebelpio ste, ioit!
Čia kažkokią reziumuojančią pastraipą reikėtų brūkštelti, tačiau ką aš čia reziumuosiu - viskas parašyta. Pasirodymų trukmė puiki, garsas geras.... Todė‘ trumpai: ačiū Moontrix už šį renginį, liuks. Respect‘n‘cookies!
Fotografijos: Morrigun