Užkliuvo už akių šis jau kurį laiką pas mane bebuvęs leidinukas ir pamaniau – kodėl gi neparecenzavus? Juolab, kad: a)iki šiol nesu niekur aptikęs platesnio pasisakymo apie šį relyzą; b) jis skamba tikrai įdomiau už daugelį tai ten, tai šen šmėstelinčių naujų projektų lietuviškąjame undegrounde. Taigis, o įsigijau aš pastarąjį Cdr kartoniniame vokelyje tikriausiai vienintelio tebuvusio RUMUNIJOS live metu - festivalio „Velniop!“, skirto 2010-ųjų metų nusibaigimui, kontekste. Tuomet šie subjektai renginio programon įnešė linksmumo beigi kitoniškumo – savotiškas „teigiamas nesusipratimas“. Nelabai blaivas veiksmas ant scenos, balansuojantis tarp grojimo ir elementaraus balagano.
Patiko chebros užsivežimas, grajinant savo muziką, kuris iš esmės kompensavo visus atlikimo ir techninius važiavimus į šoną, kas, atrodė, ne ypač šiems veikėjams ir rūpi. Sunkiau sugaudomas blaivia, ypač lengvai priimamas kitokios būsenos galva pokštų, blevyzgų ir savotiškos muzikos derinys. Tataigis, įraše skambanti muzika viena koja trepsi neo-cabaret kvartaluose, kita maišo experimentų su kilpomis ir balkaniško skambesio vandenyse. Gabalai užvadinti rumuniškai, kas, atsižvelgiant į projekto pavadinimą, yra konceptualu. Vienur skambesys panėši ne į ką kitą kaip ispanų Ô PARADIS, kitur užplūstama melancholiškesnėmis melodijomis, o ant viršaus užgrojus armonikai, tampa visai zajabys. Todėl pasidaro keista, kai įstoja tokie tekstai kaip: man labai čia baisiai šalta / nors prie namų sukrautos malkos / prisimenu kaip mes suplukom / kai naktį nuo urėdo sprukom. Jausmas, lyg būčiau pacitavęs „humoro kapelą“ iš festivalio „Juokis“ repertuaro. Arba kad ir „Lupta in Padure“ („Muštynės miške“) – kur, sukantis visai skaniai kilpai ir skambant armonikai (ar akordeonui?), girdisi, pvz: „Kas yra, blet!?“. Tai sukelia mintis, jog RUMUNIJA sukurta ant bajerio, pernelyg nesigilinant, kas manyje keistai kontrastuoja su įrašo išpildymu, muzikos skambesiu – pastaroji neatrodo pagaminta va taip, tiap liap, - melodijos, gabalų konstrukcijos skamba išties įdomiai ir nekyla mintis, jog tai paskubom, bilekaip sumesti garsai. Keista, nu. Arba čia aš prisirišęs prie kažkokios estetikos – gal toks, dar man negirdėtas priėjimo būdas yra šio projekto vizitinė kortelė, savas veidas? Stebint šitos chebros koncertą, tuo patikėti lengviau, negu klausant įrašą - štai pradeda suktis kabinanti neo cabaret kilpa, toks linksintis draivas, gabalas be vokalo, ir viskas kuo puikiausiai sugula į savo vietas. Bet va, sekantis kūrinys, kur pagal melancholišką gitaros melodiją balsas su ironijos gaidele pasakoja apie „tylų Rumunijos dangų“, kol pagaliau pasiguodžia jog „blet, šitie jobani pasieniečiai konfiskavo sąstatą benzino“. Hm. „Galėjau ir patylėti“ sako toliau – tikra tiesa, pritarčiau aš :) Nors... matyt, RUMUNIJA nebūtų RUMUNIJA, jeigu darytų kitaip? Sunkoka nuspręsti, kai visos žinios ir sąlygos susidaryti įspūdį apie projektą tėra vienintelis matytas koncertas (Cdr buvo po 6 lt!) beigi neilgas (28 minutės) įrašiukas, kuriame, be mano aprašytų teigiamybių muzikoje, yra ir tuštokų vietų. Tačiau pažymiu – man bent jau kol kas šita formacija atrodo turinti potencialą. Matyt, svarbiausias koziris - kitokybė, originalumas, kuris veikia gaivinančiai. Po minėto „Velniop!“ apie grupę negirdėti nė pyptelėjimo,- reikėtų tikėtis, jog tai nebuvo vienintelis pasispardymas, kadangi tokiu atveju linkčiau pritarti aukščiau išsakytam įtarimui dėl darymo „šiaip sau“. Būtų gaila, nesgi, kaip jau minėjau, šitoks „šiaip sau“ daug kur lenkia kitų darymus „ant rimto“.
Patiko chebros užsivežimas, grajinant savo muziką, kuris iš esmės kompensavo visus atlikimo ir techninius važiavimus į šoną, kas, atrodė, ne ypač šiems veikėjams ir rūpi. Sunkiau sugaudomas blaivia, ypač lengvai priimamas kitokios būsenos galva pokštų, blevyzgų ir savotiškos muzikos derinys. Tataigis, įraše skambanti muzika viena koja trepsi neo-cabaret kvartaluose, kita maišo experimentų su kilpomis ir balkaniško skambesio vandenyse. Gabalai užvadinti rumuniškai, kas, atsižvelgiant į projekto pavadinimą, yra konceptualu. Vienur skambesys panėši ne į ką kitą kaip ispanų Ô PARADIS, kitur užplūstama melancholiškesnėmis melodijomis, o ant viršaus užgrojus armonikai, tampa visai zajabys. Todėl pasidaro keista, kai įstoja tokie tekstai kaip: man labai čia baisiai šalta / nors prie namų sukrautos malkos / prisimenu kaip mes suplukom / kai naktį nuo urėdo sprukom. Jausmas, lyg būčiau pacitavęs „humoro kapelą“ iš festivalio „Juokis“ repertuaro. Arba kad ir „Lupta in Padure“ („Muštynės miške“) – kur, sukantis visai skaniai kilpai ir skambant armonikai (ar akordeonui?), girdisi, pvz: „Kas yra, blet!?“. Tai sukelia mintis, jog RUMUNIJA sukurta ant bajerio, pernelyg nesigilinant, kas manyje keistai kontrastuoja su įrašo išpildymu, muzikos skambesiu – pastaroji neatrodo pagaminta va taip, tiap liap, - melodijos, gabalų konstrukcijos skamba išties įdomiai ir nekyla mintis, jog tai paskubom, bilekaip sumesti garsai. Keista, nu. Arba čia aš prisirišęs prie kažkokios estetikos – gal toks, dar man negirdėtas priėjimo būdas yra šio projekto vizitinė kortelė, savas veidas? Stebint šitos chebros koncertą, tuo patikėti lengviau, negu klausant įrašą - štai pradeda suktis kabinanti neo cabaret kilpa, toks linksintis draivas, gabalas be vokalo, ir viskas kuo puikiausiai sugula į savo vietas. Bet va, sekantis kūrinys, kur pagal melancholišką gitaros melodiją balsas su ironijos gaidele pasakoja apie „tylų Rumunijos dangų“, kol pagaliau pasiguodžia jog „blet, šitie jobani pasieniečiai konfiskavo sąstatą benzino“. Hm. „Galėjau ir patylėti“ sako toliau – tikra tiesa, pritarčiau aš :) Nors... matyt, RUMUNIJA nebūtų RUMUNIJA, jeigu darytų kitaip? Sunkoka nuspręsti, kai visos žinios ir sąlygos susidaryti įspūdį apie projektą tėra vienintelis matytas koncertas (Cdr buvo po 6 lt!) beigi neilgas (28 minutės) įrašiukas, kuriame, be mano aprašytų teigiamybių muzikoje, yra ir tuštokų vietų. Tačiau pažymiu – man bent jau kol kas šita formacija atrodo turinti potencialą. Matyt, svarbiausias koziris - kitokybė, originalumas, kuris veikia gaivinančiai. Po minėto „Velniop!“ apie grupę negirdėti nė pyptelėjimo,- reikėtų tikėtis, jog tai nebuvo vienintelis pasispardymas, kadangi tokiu atveju linkčiau pritarti aukščiau išsakytam įtarimui dėl darymo „šiaip sau“. Būtų gaila, nesgi, kaip jau minėjau, šitoks „šiaip sau“ daug kur lenkia kitų darymus „ant rimto“.
Kadangi RUMUNIJA, apart langelio last.fm, neturi jokios savo skylės internete, neįsivaizduoju, kaip interesantai galėtų įsigyti šį Cdr. Visai tikėtina, jog tasai buvo pagamintas tik koncertui – tokiu atveju, galiu sakyti turįs exkliuzyvą, haha! Be to, žinia, kokie dviprasmiai paieškos rezultatai, kai grupės pavadinimas sutampa su šalies pavadinimu :)
P.S. – minėto koncerto videoištrauka - čia